BEATÌFICO agg.

0.1 beatificu, beatifiki.

0.2 Lat. beatificus (LEI s.v. beatificus).

0.3 Sposiz. Pass. s. Matteo, 1373 (sic.): 1.

0.4 Att. solo in Sposiz. Pass. s. Matteo, 1373 (sic.).

0.6 N Doc. esaustiva.

0.7 1 Che dà beatitudine (in senso teologico).

0.8 Massimiliano Chiamenti 22.01.2001.

1 Che dà beatitudine (in senso teologico).

[1] Sposiz. Pass. s. Matteo, 1373 (sic.), cap. 28, par. 8, vol. 2, pag. 177.7: Respondeo: Fa operacioni beatifiki, li qual eu non sachu diri nè scriviri.

[2] Sposiz. Pass. s. Matteo, 1373 (sic.), cap. 28, par. 8, vol. 2, pag. 177.31: Respondeo: La vita beata et l'actu beatificu esti semper stabili comu l'actu nostru vitali semper esti stabili...

[3] Sposiz. Pass. s. Matteo, 1373 (sic.), cap. 28, par. 8, vol. 2, pag. 179.9: Et a mi pari ki quandu kisti cosi fa la gracia a lu devotu in via ki kisti chinqui sensi beatifiki a lu beatu corporalmenti in lu paradisu, sumpta veste corporis gloriosi.

[4] Sposiz. Pass. s. Matteo, 1373 (sic.), cap. 28, par. 10, vol. 2, pag. 188.34: Set lu Patri et lu Figlu, unu intellectu cuntemplanti, sunu una voluntati amativasi di infinitu amuri; unde per actu vivu et beatificu produchinu operacioni, immanenti et beata...

[u.r. 14.02.2019]